Vaikui reikalinga sveika ir laimingai mama

Dažnai, jau ir nėštumo metu, mes sukame galvą, ką galėsime pasiūlyti savo mažyliui. Kokį kraitelį supirkti juk dabar būtinybė sekti madas, stumti stilingiausią vežimą ir pirkti tik lietuvių kūrėjų rūbelius, kurių kainos dažnai ne visiem įkandamos.

Tačiau tada pamirštame galvoti apie save, įsisukame į tą ratą, kaip voverės. Bėgam, bėgam vis norisi atrodyti puikiai, aprengti vaiką tik gražiais rūbais, o poto neleisti džiaugtis vaikyste ir išsitepti, nes juk ką tik nupirkau ir brangiai mokėjau.

Bet nepriimkit visko rimtai.. 🙂 Šiaip ar taip, tiesa tokia jog kartais pamirštame pagalvoti apie patį svarbiausią dalyką, kuris reikalingas naujam pasaulio gyventojui- sveika ir laiminga mama. Jie taip viską jaučia ir supranta, dar net būdami kūdikiai jog net ir pati ne visada galiu patikėt, kokie protingi ir su stipriais pojūčiais yra net mažiausi vaikai.

Todėl noriu šiandine su Jumis pasidalinti atviru mamos laišku, apie savo būseną po gimdymo, apie tai kaip išdrįso pripažinti problemą ir sau padėti.

Aš esu Laura, nuostabaus berniuko,dešimties su puse mėnesio,    Leono mama. Turiu istorija, su kuria tikriausiai daugelis mamų susiduria, bet susiduria savaip, kitaip.. 

mano istorija prasidėjo dar neštumo metu – mažas hemoglobinas, kraujo spaudimas nesiekė nei 90, pykinimas ir lankymasis tualete kiekvieną dieną iki 20sav – savijauta tragiška. Bet džiaugtis laukimu tai nesutrugdė, jau įsčiose laabai mylėjau savo bembį, toliau tęsėsi 22h trukęs gimdymas ( sunkus visapusiškai, bet neišiplėsiu, nes pasakojimas ne apie taip). 

Grįžus namo iš ligoninės jaučiausi silpna, bet galvojau juk visom taip būna, atsigausiu.. ėjo dvi savaitės, trys, mėnuo ir du, savijauta vis blogėjo, svaigo galva, tirpo kojos, pylė šaltas prakaitas, jaučiausi taip prastai, kad bijodavau su mažyliu išeit į lauką. visada mane lydėjo mintys, kas bus jei as nualpsiu, kas pasirūpins mano mažyliu. nusprendžiau pasidaryti kraujo tyrimą, kuris rodė didelę mažakraujytę. pradėjus vartoti vaistus savijauta gerėjo, bet baimė liko su manimi, kurios niekaip negalėjau tramdyt.. kas bus, kas pasirupins mažuoju jei man kas atsitiks, tik pagalvojus imdavo trūkt oro, taip, toji baimė man išaukė panikos priepolius, tokią diagnozę išgirdau iš specialistės. Man paaiškino, kad man taip pasireikškė pogimdyvinė depresija. To negalėjau pripažint, NES GI AŠ DIEVINU SAVO VAIKĄ!! Taip tai ir yra problema, siekimas tobulumo, norėjimas neklysti, bijojomas suklupt. išgirus gydytojos žodžius supratau, kad tai reikia gydyt DABAR! Mano pirmi žodžiai jai buvo – KAIP? Ji aiškiai man pasakė – vaistų pagalba – pusmetis, be vaistų metai ar du. Labai nenorėjau, bet pasirinkau vaistus. Šiai dienai, nesigailiu, kad pasiryžau šitam žingsniui, su lyg diena jaučiuosi geriau, laimingesnė, kupinesnė jėgų.

Ką savo pasakojimu noriu pasakyt, tai, kad, mamos – nenorėkit būt tobulos, nesiekit to, nes taip tik sau pakenksit, mokėkit klyst. O svarbiausia saugokit save, jei jaučiat, kad kažkas negero vyksta su jumis, kreipkitės į specialistus. Mūsų vaikams mes esam svarbiausios, jiems mūsų reikia sveikų ir laimingų.