Psichologės Agnės patarimai, apie mažylių darželį, ožiukus bei kitus aktualius reikalus

Dažnai artėjant kiekvienai naujai pradžiai ne tik tėvai, bet ir vaikai patiria stresą ir išgyvena įvairiausias emocijas. Kuomet artėja rugsėjis, daugelis mažylių pradės pažindintis su darželiu, kiti gal sulauks brolio ar sesės, dar kiti parduotuvėje iškels isteriją dėl negauto žaislo. Bet visos šios situacijos reikalauja tėvų pasiruošimo ir tinkamos reakcijos. Todėl šiandien į pačius aktualius klausimus, mums atsakys psichologė Agnė.

1. Netrukus prasidės rudens sezonas, daugelis mamų pirmą kartą išleis mažylius į darželį. Kada būtų tinkamiausias amžius pradėti vaiką prie jo pratinti? Ir kaip tai daryti jog nebūtų streso nei tėvams, nei mažyliui?

Remiantis prieraišumo teorija, geriausia vaiką į darželį leisti nuo trejų metų, tačiau žinant šių dienų realijas, tikrai ne kiekviena šeima turi tokias galimybes.

Tačiau nepriklausomai nuo to, kokio amžiaus vaikus leidžiate į darželį, svarbu nepamiršti, kad jam reikia pasakoti, paruošti, kalbėtis ir nuteikti artėjantiems pokyčiams. Neturėkite iliuzijų, kad jie maži ir nieko nesupras: vaikui metai ar treji, jie abu yra pajėgūs suvokti, ką sako tėvai, jei suaugę tinkamai parenka žodžius.

Taigi, siekiant palengvinti mažylio adaptaciją darželyje, yra pateikiamos kelios rekomendacijos:

1. Trumpas atsisveikinimas (kai vaikas nėra skubinamas; atsisveikinama vieną kartą, trumpai; greitai išeinama iš patalpos, bet „nedingstama“, kol vaikas nemato).
2. Ritmas (atsisveikinimo tradicijos, pvz., bučkis, “mylu mylu”, “ate ate”; vaiko atvedimas kasdien tuo pačiu laiku, jei yra galimybė – atvesti turėtų kaskart tas pats žmogus; tinkamas laiko tarpo pasirinkimas – vedimo į darželį ir atsisveikinimo).
3. Palaikymo žodžiai (tėvų šypsena, džiaugsminga nuotaika, pozityvios mintys apie darželį);
4. Emocinis palaikymas (rami tėvų reakciją į vaiko riksmą, mušimą, puolimą ant grindų; tėvų ramybė, jautrumas, padrąsinantys žodžiai);
5. Tiesos sakymas (tėvų nuoširdumas, duoto žodžio laikymąsis, nuoseklumas).

2. Daugelis mano jog vaikų “ožius” reikia ignoruoti ir nekreipti dėmesio? Neva taip išmoks gražiai elgtis ir klausyti. Kokia Jūsų nuomonė? Ar tikrai reikia ignoruoti ir nesistengti suprasti vaiko?

Viena vertus, netinkamas elgesys turėtų būti ignoruojamas, tačiau stengtis suprasti vaiką yra būtina.

Pavyzdžiui, situacija vaikų žaidimų aikštelėje. Prieš susiruošiant eiti namo, vienas iš tėvų gali pasiūlyti, kiek kartų vaikas dar norės nučiuožti nuo čiuožyklos. Vaikui įvardinus skaičių, reikia garsiai skaičiuoti kiekvieną nučiuožimą ir vėliau užtikrintu tonu pasakyti: „Viskas. Jau nučiuožei X kartų, laikas namo“. Dažnais atvejais šią akimirką prasideda vaiko bandymai derėtis: „dar kartą“, „paskutinį kartą“. Suaugusiam nesutikus, atžala gali pradėti netinkamai elgtis (spardytis, verkti, bartis), tačiau tėvai turėtų atspindėti vaiko jausmus, parodant supratimą ir tuo pačiu nubrėžti ribas: „Suprantu tavo nusivylimą ir norą pabūti ilgiau, bet mes susitarėme. Tu pasirinkai X kartų čiuožti, tiek ir nučiuožei. Laikas namo“.  Svarbu nebijoti vaiko nepasitenkinimo išraiškų (ašarų; spardymosi; rėkimo, kad jūsų nemyli; puolimo ant žemės), nes tokiais būdais mažoji atžala tiesiog bando patikrinti tėvų ribas.

3. Dažnai seneliai ar svetimi žmonės sako, jog kol nėra mamos šalia, vaikas auksinis. Bet kai tik į kambarį įžengia mama, vaikui visos emocijos persimaino ir tampa irzlesnis, dažniau kažkuom nepatenkintas. Kodėl taip yra? Ar mama tas uostas, kuriam patiki visas emocijas, ne tik gerąsias?

Jūs esate absoliučiai teisi. Vaikai prie mamų (arba tėvų, priklauso nuo santykių), tampa irzlesni, ima verkti ir reikšti nepasitenkinimą, nors iki tol viskas atrodė puiku. To priežastis, nes mama arba tėtis yra tas uostas, kuriam atžalos patiki visas emocijas, ne tik gerąsias. Prie to žmogaus, kuriam vaikas išlieja visas savo negatyvias emocijas, jis jaučiasi saugiausiai. Jaučiasi mylimas ir pripažintas toks, koks yra ir žino, kad bus suprastas, nepriklausomai nuo jo negatyvių jausmų ir net ne visada itin tinkamo elgesio.

4. Ar reikia reaguoti į visas vaiko ašaras, padėti jam susigaudyti, kokias emocijas jis jaučia? Ar visgi pasakymas “ Paverks ir praeis” tinkamas ?

Žinoma, kad reikia reaguoti į visas vaiko ašaras. Vaikai (kaip ir dalis suaugusiųjų) vis dar nemoka pažinti savo jausmų, tad mūsų, tėvų, ugdytojų pareiga, išmokyti vaikus pažinti savo jausmus ir susivokti, kas su jais vyksta.

Tai įmanoma padaryti, atspindint jų jausmus perklausiant: „Ar teisingai suprantu, kad esi nusivylęs?“ „Ar teisingai suprantu, kad tau liūdna/ pikta/ skaudu?“ ir pan. Nereikia bijoti vaiko ašarų – nereikia ir tramdyti jų (pvz., „na neverk“), o verčiau reikėtų vaikui padėti susivokti, kas su juo vyksta – kokio jausmo išraiška ir yra minimos ašaros.

5. Dažnai mamos patiria gėdą, kai vaikas parduotuvėje ar gatvėje gulasi ant žemės ir rėkia, jei kažko negauna. Kaip reiktų elgtis tokioje situacijoje mamai?

Natūralu, kad mamoms, kurioms yra svarbi aplinkinių nuomonė, tampa nepatogu, gėda, nejauku, apima beviltiškumo ir kiti jausmai, kai vaikas griūna parduotuvėje ant grindų. Tačiau reikėtų nepamiršti, kad būtent tėvai yra savo vaiko autoritetas, o ne visuomenė. Tad atsakius į klausimą, ar aš noriu išugdyti vaiką, ar pataikauti visuomenei, tampa daug lengviau išgyventi, kai atžalos bando suaugusiųjų ribas.

„Auksinio recepto“, kaip elgtis atitinkamoje situacijoje nėra, nes kiekviena situacija skirtinga. Tačiau tikrai žinau, kad negalima pataikauti vaiko netinkamam elgesiui. Tai yra, negalima pirkti pirkinio, kai prasideda „ožiukai“, jei apie minimą pirkinį nebuvo susitarta iš anksto. Kita vertus, visada reikia įsivertinti, ar analizuojami „ožiukai“ yra ribų bandymas, ar vaiko nuovargis, o gal alkio požymis? Pavyzdžiui, jei buvo sutarta nusipirkti „Kinder siurprizą“ ir ateinate į parduotuvę, kai vaikas yra alkanas bei nori miego, „Kinder siurprizą“ reiktų pirkti ir jam pradėjus verkti ar „ožiuotis“ dėl nieko. Tačiau, jei krenta ant grindų, kad nori žaislo apie kurį nebuvo susitarta ir „Kinder siurprizą“, kuris buvo žadėtas, o vaikas išsimiegojęs ir sotus, tuomet tikrai nebūtų protinga pataikauti.

Šių dienų vaikai turi be galo daug galimybių ir poreikių, nes pasiūla didžiulė, tad natūralu, jog ir nusivylimų jie turi daug daugiau nei ankstesnių kartų vaikai. Tad šiuolaikinių tėvų užduotis – padėti vaikams susidoroti su nusivylimu, nepasitenkinimu ir stresu, o ne pataikauti jiems, bijant visuomenės reakcijos.

6. Kai kurie vaikai linkę muštis su kitais savo bendraamžiais. Nors nėra smurtaujama namie, nemato šio pavyzdžio niekur aplinkoje, bet kodėl jie taip elgiasi? Kaip su tuo reikėtų kovoti ir išmokyti jog taip daryti negerai?

Jokiu būdu ne kovoti. Kova iššaukia pasipriešinimą ir/ar keršto siekimą, kuris ir pasižymi smurtavimu, nemandagumu, skaudžiais žodžiais, įžūliais žvilgsniais, užgauliu atsisakymu bendradarbiauti. Vaikai keršto siekia, kai jaučia, kad su jais buvo pasielgta nesąžiningai. Jie siekia sąžiningumo, o jo nesulaukę, imasi netinkamo elgesio. Taigi, pirmiausia, susidūrus su minimu netinkamu elgesiu, kad ir kaip kartais gali būti sunku, tačiau neturėtumėte jaustis įskaudinti ar pikti (pvz., jei vaikas mamai pasako „aš tavęs nemyliu“, reiktų atskirti, kad tai netiesa. Tai greičiausiai tėra vaiko keršto siekimas, kai patiria nesąžiningumą.). Tokiu atveju reiktų neskaudinti vaiko, padėti vaikui jaustis mylimam, stengtis būti kuo sąžiningesniam, pastebėti ir įvertinti, kai vaikas prisideda.

O konkrečiai susidūrus su smurtine apraiška, pirmiausia reikėtų nuraminti įpykusį vaiką ir vėliau atspindinčio klausymo pagalba, leisti jam jaustis suprastam: „Suprantu, kad pasijutai, jog su tavimi buvo pasielgta nesąžiningai, tačiau…..“

Svarbiausia apsišarvuoti kantrybe, leisti vaikui rinktis ir leisti jam prisiimti atsakomybę už jo pačio pasirinkimus. Tėvai turėtų pateikti atžalai kelias logiškas alternatyvas, kad vaikas jaustųsi atsakingas už savo sprendimus ir būtinai leisti jiems patirti natūralias arba logines pasaekmes (p. s. sudaužius kaimynų langus, atimti kompiuterį, nėra nei natūrali, nei loginė pasekmė ).

7. Vienas svarbiausių klausimų mamoms, kurios laukiasi jau antro mažylio. Kaip pirmagimį nuteikti šiam žingsniui jog išvengti pavydo?

Vienareikšmiškai pirmagimiai tikrai patirs „nukarūnavimo“ etapą, kai iš vienintelio, kuomet visas dėmesys (kurio būdavo daugiau ar mažiau, bet visas, kiek tėvai galėdavo skirti) buvo skiriamas tik jam. Tačiau šį etapą galima sušvelninti.

Pradėti kalbėti apie būsimą šeimos narį reikėtų jam esant įsčiuose. Rekomenduotina vyresnėliui rodyti, ką tėveliai turės daryti (keisti pampersus, žindyti), kaip rūpintis mažyliu ir paralelei vis priminti, ką tuometu veiks vyresnėlis. Kalbėti apie tai, kad dėmesys bus skirstomas abiems, kada ir kaip bus leidžiamas laikas su pirmagimiu. Pasakoti, kad mylėsite abu vienodai stipriai, bet skirtingai savo meilę išreikšite vienam ir kitam savo vaikui (juk mažesnį teks dažniau nešioti, čiūčiuoti, už rankos laikyti, pradedant pirmuosius žingsnius ir pan.).

Gimus antrąjai atžalai, su vyresnėliu reikėtų ir toliau kalbėtis: „nors mažąjį nešioju, čiūčiuoju dažniau, bet tai nereiškia, kad jį myliu labiau“. „Aš tave myliu ilgiau.“ „Suprantu, kad tu pasiilgsti laiko, kai mes buvom tik trise ir visas dėmesys buvo tik tau, bet dabar situacija pasikeitė. Mes visi mokomės paskirstyti/ priimti/ dalinti dėmesį“ ir pan.

Svarbu nepamiršti, kad vaikams nėra savaime suprantama, kas ir kaip vyksta, jiems viską nuolat reikia pasakyti, įgarsinti, parodyti. Taip išvengsite nereikalingų konfliktų.

Ir pabaigai, asmeniškai aš, niekada gyvenime neturėjau sunkesnio darbo už tarpusavio santykių kūrimą su vyru ir dukrytėmis, tačiau šio darbo atlygis (vaiko šypsena, apkabinimas, padėka, vienas kito palaikymas, supratimas, savalaikė kritika, paguoda bei rūpestis) nepaprastai didžiulis. Mano nuomone, pasistengti išties verta – rezultatas nuostabus! Linkiu ir skaitytojoms nepalūžti ir atminti, vaikų auklėjimas nėra duotybė, to mokomasi, o besimokant, būna ir klaidų. Svarbu jas atrasti, pripažinti ir nekartoti…

Agnė Vaiciukevičienė |

paštas: agne.vaiciukeviciene@gmail.com
Psichologinių konsultacijų kabinetas
Donelaičio g. 10, 3-17; Utena

Facebook: https://www.facebook.com/Psichologė-Agnė-Vaiciukevičienė