Balansinis dviratukas: kada pradėti mokytis ir kokį pasirinkti?

Gustas niekada nebuvo vežimo mylėtojas, tad nuo pat mažų dienų, keliaujant pasivaikščiot, reikėdavo sugalvoti įvairių atrakcijų ar būtų, kurie padėtų mažylį palinksminti ar užmigdyti vežime. Dažniausiai visgi pasivaikščiojimai baigdavosi tuščio vežimo stumimu, o mažasis viršininkas patogiai įsitaisęs ant rankų, stebi visą aplinką ir nė garselio neišleidžia. Bet jei tik bandai pailsėti ir vėl jį įgrūsti į vežimą, išgirsti tokį balselį, kokio nė nesapnavai. Tad kol buvo mažasis, labai gelbėjo nešynė. Joje ir dabar jam įdomu. Tačiau man per sunku, o kojos daužosi į kelėnus. Dėl to labai nepatogu vaikščioti, o nugara verkia paskutinėmis ašaromis.

Kai išmoko vaikščioti taip pat vežimas tapo nebeįdomus. Jeigu ne miego laikas, tai nelabai nori sedėti vežime. Nebent rengsi pasirodymus, kuriuos nemokamai galės stebėti ir visa aplink esanti auditoriją ir turbūt galvotų, jog šitai mamai jau senai stogelis išėjo laukais pasivaikščioti 🙂 Bet ir eiti kartais pavargsta, tai vėlgi reikia rasti būdą, kaip pasivaikščiojimas baigtųsi patogiai ir smagiai abiem mums. Nes į priekį nueinant po 5-6km, bijau jog einant atgal tiek pat reikės nešti jau 13kg sveriantį savo brangakmenį. Taigi pagalvojau jog reikia rasti kažkokią judėjimo priemonę, kurią jis išmoktų valdyti, o pasivaikščiojimai teiktų malonumą.

Internete pamačiau stilingus, ir ne itin didelius balansinius dviratukus. Atrodo dabar jie tokie ant bangos jog kas antras vaikas mieste su vėju pralekia pro mus, o Gustas savo vaikišku nuostabus žvilgsneliu palydi kiekvieną jauną vairuotoją ir atrodo jog ir pats norėtų šitaip skrieti parko takeliais.

Taigi išbandėme ir mes šią transporto priemonę. Pasirinkome medinį DIP DAP dviratuką. Būtent šį gamintoją rinkausi, nes dviratukai lengvi, bet tvirti. Reguliuojasi sėdynės aukštis, vairas apsaugo nuo pernelyg staigių posūkių. Pagamintas iš kokybiško medžio, tad turėtų būti ilgaamžis.

Tik gavę šiuos ratus, iškart išbandėme mūsų mini atostogose. Todėl pastebėjau keletą dalykų. Nors rašo jog dviratukas nuo dviejų metų, smalsumas buvo stipresnis už mane. Pabandėme jau dabar. Na ir tikrai matosi, pačiam važiuoti dar anktoka. Nors kartais jau ir išlaiko lygsvarą ir keletą kartų pasispyręs smagiai palydi vėją, tačiau važiuojant ilgiau, kažkodėl krenta ant šono drauge su visu dviračiu. Bet jų puslpapyje ir minima: mažyliai gali mokytis važiuoti nuo kelių dienų iki kelių mėnesių. Taigi tikrai šis procesas reikalauja laiko ir turbūt nebus jog tą pačia akimirką atisėdęs, nulėks kaip ilgametę patirtį turintis vairuotojas. Tačiau smagu mums, nes jam įdomu. Išėjus pasivaikščioti Gustas pats nori tiesiog pastumdyti dviratuką jog jis pats pramankštintu savo ratukus. O dėl to ir ėjimas tampa įdomesnis tiek mums, tiek jam pačiam. O kartais užlipus pavažiuoti, vis tobulėja ir manau, sulaukęs jau antrojo gimtadienio lėks drauge su plaukus kedenančiu vėjeliu. Svarbiausias vaiko noras tobulėti ir geros emocijos mokinantis naujų dalykų…