Darželio adaptacija: svarbiausi klausimai ir psichologės patarimai.

Likus vos kelioms savaitėms iki rudens ir darželio sezono, man vėl kirba širdyje nerimas, kaip Gustui po atostogų seksis sugrįžti į darželį. Nors pernai, labiau viskas gasdino, tačiau tas nerimas širdyje, paliekant vaiką- nedingsta. Todėl, norėdama šiek tiek nuraminti save ir Jus, kreipiausi į psichologę Simoną Velikienę, kuri labai konkrečiai atsakė į pačius svarbiausius klausimus, kaip reikėtų pradėti teisingą adaptaciją ir kaip ją palengvinti bei nuraminti savo vidines emocijas.

 

  1. Artėjant rudeniui, darželio sezonui, tėvai jau ima nerimauti, kaip mažiesiems seksis pratintis prie darželio, naujos aplinkos, naujų veidų. Ar yra kokia formulė, kaip reiktų pradėti nuteikti vaiką artėjantiems pokyčiams jog nebūtų vaikui tai lyg šaltas dušas?

Pirmiausiai reikėtų suprasti, kad darželis yra naujas etapas vaikui, prie kurio reikėtų pradėti pratinti bent likus 2 savaitėms iki darželio lankymo pradžios. Pradžioje skatinčiau tėveliams kartu su vaiku nueiti prie būsimo darželio, apžiūrėti, kaip jis atrodo, galbūt pažaisti darželio žaidimų aikštelėje. Namuose galima pavartyti knygučių, paaiškinti, kas yra darželis, ką ten veikia vaikai, kiek laiko būna. Taip pat vertėtų pratinti prie darželio dienotvarkės, kad būtų panašus valgymo, miego, ėjimo į lauką laikas. Galima kartu su vaiku pažaisti, kaip atrodys jo diena darželyje, įtraukiant žaislus. Vaikui būtų naudinga pasakyti, kad darželyje bus daug įvairiausių smagių veiklų ir naujų žaislų, su kuriais galės pažaisti, susipažins su naujais draugais. Taip pat daželyje vaikas išmoks tokių dalykų, kurių dar nemoka, galbūt naujų dainelių, naujų darbelių, žaidimų. Svarbu pabrėžti, kad darželyje bus ne tik linksmybės, bet ten einama ir išmokti tam tikrų dalykų.

  1. Kaip reikėtų pratinti vaiką ir adaptuotis? Ar yra nustatytas laikas, per kiek vaikas turėtų priprasti, nuo kiek laiko praleisto darželyje reikėtų pradėti pratinti ar amžius nuo kada geriausia išleisti vaiką į darželį?

Geriausias laikas, nuo kada vaikas pagal raidą labiausiai yra pasiruošęs darželiui, tai 2, dar geriau 3 metai. Tokio amžiaus vaikas jau gali saugiai atsiskirti nuo mamos, yra savarankiškesnis, dažniausiai geba pats užsisegti užtrauktuką ar sagą, apsimauti batus, savarankiškai pavalgyti, taip pat ilgiau išlaiko dėmesį, gali ilgiau vienas žaisti nei mažesnio amžiaus vaikai. Taip pat vyresnis vaikas gali laikytis tam tikrų socialinių taisyklių, lengviau priimti suaugusiųjų požiūrį. Visgi, vertėtų prisiminti, kad visuomet egzistuoja individualūs skirtumai. Vaikai gali skirtis charakterio savybėmis, temperamentu, todėl vertėtų atsižvelgti į individualią vaiko raidą.

Dažnai tėveliai nerimauja, kad jų vaikas nepripranta prie darželio, daug verkia, sunkiai atsisveikina ir pan., tačiau normalu, jei vaiko adaptacija trunka iki 5 – 6 mėn. Vertėtų suprasti, kad vaikui tenka prisitaikyti prie naujos dienotvarkės, naujų žmonių, mažiau skiriamo asmeninio dėmesio, naujų taisyklių, todėl natūralu, kad adaptacija gali užtrukti.

Patartina vos tik pradėjus vaiką vesti į darželį, nepalikti jo iš karto vieno. Pradžioje geriau pabūkite kartu kelias valandas, patyrinėkite kartu aplinką, žaislus, susipažinkite su auklėtojomis ir vaikais, ir palaipsniui ilginkite laiką, tai gali užtrukti iki keletos dienų ar net kelių savaičių. Galite keletai minučių atsitraukti, pasakyti vaikui, kad turite nueiti 10 min. paskambinti ir vėl grįžkite. Svarbiausia, žiūrėkite, kaip jausis vaikas, nes vieni vaikučiai pripranta greičiau, kiti lėčiau.

Labai svarbus šiuo atveju yra tėvų nusiteikimas dėl darželio lankymo. Suaugusieji turėtų būti tvirtai apsisprendę vaiką leisti į darželį ir stengtis kuo mažiau perduoti savo nerimą atžaloms, nes nuo tėvų savijautos labai priklauso ir pačio vaiko savijauta bei elgesys. Labai svarbu, kokią informaciją apie darželį skleidžia tėvai. Jei vaikas jaus tėvelių vidinę ramybę, pozityvų nusiteikimą, tuomet pats vaikas jausis ramus ir drąsus. Jei tėvai pradėję vesti vaiką į darželį pamato, kad vaikas verkia, nenori eiti, ir nusprendžia jo nebevesti, vaikas gali lengvai suprasti, kad kitą kartą, kai jis kažko nenorės, galima paverkti. Tėvai turėtų palaikyti, atjausti ir padrąsinti vaiką, suprasti, kad jam dabar yra iššūkius keliantis laikotarpis, tačiau tvirtai laikytis savo pozicijos ir stengtis nekeisti nuomonės.

  1. Sako, jog vaikai po darželio tampa pikti vakarais, nebe tokie kaip prieš pradedant lankyti naują ugdymo įstaigą, kas tai įtakoja ir kaip įmanoma to išvengti arba sumažinti tuos pykčio protrūkius?

Visų pirma, darželio lankymas yra nemenkas pokytis vaiko gyvenime, todėl nenuostabu, kad tai gali kelti įtampą, nerimą, neigiamas emocijas. Būna, kad vaikai darželyje elgiasi tinkamai, o grįžę namo pratrūksta, pasireiškia pykčiai. Taip gali nutikti, jei vaikas darželyje sulaiko emocijas ir jų neišreiškia, nes tai jam ne tokia saugi vieta kaip namai. Emocijos niekur nedingsta, susikaupusios per dieną, atėjus vakarui jos gali prasiveržti šalia artimiausių žmonių. Žinant tai vertėtų padėti vaikui nemalonias emocijas išveikti aktyvia veikla, tokia kaip pasivažinėjimas dviračiu ar paspirtuku, padūkimas lauke, kamuolio paspardymas ir pan.

  1. Koks turėtų būti atsisveikinimas su vaiku? Ilgas ar trumpas? Laukti kol nustos verkt ar išeit?

Atsisveikinimas su vaiku turėtų būti trumpas, neužsitęsęs. Natūralu, kad vaikas gali pradėti verkti, tačiau vertėtų išlikti tvirtiems ir jei jūs sau nusistatėte, kad šiandien vedate vaiką į darželį, susitarimo ir reikėtų laikytis, jo nekeisti. Tai turėtų būti trumpas atsisveikinimo ritualas, galite vaiką palydėti į grupę ar perduoti vaiką auklėtojai ir išeiti, geriau nelaukti, kol vaikas nustos verkti, nes atsisveikinimas kiekvieną kartą gali vis ilgėti ir vaikas pajus, kad verkdamas jis gali valdyti situaciją ir gauti papildomo tėvų dėmesio.

  1. Kokie ženklai rodo jog vaikui darželis kaip trauma ir jis nepripras ir geriau ieškotis auklės? Ar visi pripranta?

Kaip jau ir minėjau, kiekvienam vaikui adaptacijos periodas yra skirtingas ir gali trukti nuo kelių dienų iki pusės metų. Visgi darželyje vaikai išmoksta daug naudingų dalykų, būdami tarp vaikų jie mokosi socialinių įgūdžių, lavėja žaidimo įgūdžiai, savikontrolė, auga vaikų savarankiškumas, vaikai mokosi laikytis taisyklių. Liekant namuose gali būti sunkiau laikytis tam tikros struktūros ir rutinos, kuomet reikia išbūti atitinkamą laiko tarpą ryto rate, atliekant rankdarbius ir pan. Visgi, jei vaikas per pusę metų nepripranta prie darželio, galbūt tai yra ženklas, kad jis dar tam nepasiruošęs. Galbūt ir tėveliai netiesiogiai perduoda savo nerimą ir nuogastavimus vaikui, kuris tą jaučia. Visgi, jei mažylis blogai valgo, sunkiai užmiega ir atsiskiria nuo tėvų, skundžiasi įvairiais negalavimais (pilvo, galvos skausmai, tuštinimosi problemos ir pan.), pakito jo elgesys (tapo labai apatiškas ir irzlus arba pernelyg aktyvus, prieštaraujantis), reikėtų pasikonsultuoti su vaikų pagalbos specialistais.

  1. Ką daryti jei vaikui pavėluota adaptacija? Ar reiktų nustot lankyti ar geriau pertraukų nedaryti?

Dažnai pasitaiko atvejų, kad pirmas dvi savaites vaikas noriai eina į darželį, o po kurio laiko pradeda priešintis, nebenorėti ten keliauti. Tai yra natūralus procesas, nes vaikas pradeda suprasti, kad tai nėra laikinas projektas, kad tėvai jį ves nuolat. Vertėtų stengtis nedaryti pertraukų, nes vaikas gali pajusti, kad jam išreiškus nepasitenkinimą galima išvengti darželio. Dėl to nuo pat pradžių labai svarbu vaikui akcentuoti, kad darželyje nėra vien tik smagūs žaidimai, tačiau ir veiklos, kurios gali kelti iššūkių, nes tokiu būdu mes mokomės.

  1. Ar kokia ryto rutina padėtų adaptacijai? Pažaidimai, sukurti atsisveikinimai, piešimas širdelės ant delniukų?

Iš tikrųjų ritualai yra labai sveikintinas dalykas, nes jų pasikartojimas sukuria vaikui stabilumo ir saugumo jausmą. Galite drauge sukurti jūsų sutartinį atsisveikinimą su tam tikra rankų kombinacija ar pabučiuoti vaiką prieš išeidami. Taip pat tinka pamojavimo ritualas, kada tėveliai pamojuoja vaikui iš lauko. Tai turėtų būti tam tikras susitarimo ženklas, po kurio vaikas žinotų, kad jo diena darželyje prasidėjo ir su tėveliais susitiks vakare ar kada yra sutarę. Taip pat vaikui greičiau priprasti prie darželio aplinkos gali padėti atsineštas mėgstamas žaislas (jei leidžia darželio taisyklės), medžiagos skiautelė iš namų ar tėvų nuotrauka, koks nors daiktas, kuris primintų vaikučiui artimuosius ir kad jis žinotų, jog nepaisant to, kad tėvelių šalia nėra, jis visada gali pažiūrėti į žaisliuką ar nuotrauką ir juos prisiminti, ir kad tėvai visada galvoja apie jį ir jį myli.

  1. Kurie vaiko pokyčiai yra natūralus adaptacijos reiškinys, o kurie jau turėtų priversti tėvus sunerimti? Ar mušimas, kandžiojimas tai vaiko apsauga išėjus į naują vietą ir tai laikina?

Adaptacija reiškia prisitaikymą, todėl natūralu, kad reikia laiko tam įvykti. Kaip jau minėjau anksčiau, jei adaptacija užsitęsia, vaikas skundžiasi įvairiais negalavimais, sutrinka vaiko mityba, miegas, pakinta elgesys, tuomet vertėtų sunerimti ir ieškoti papildomos pagalbos. Darželyje vaikas yra apsuptas kitų vaikų, todėl jis mokosi bendrauti, išreikšti savo norus, dalintis, bendradarbiauti, o mušimu ir kandžiojimusi jis gali parodyti nepritarimą, norą kontroliuoti ar lyderiauti, galbūt nežino, kaip priimti pralaimėjimą. Jei toks elgesio būdas padeda pasiekti tikslą, jis jį naudos dažniau, kol neišmoks kito, adaptyvesnio, būdo. Gali būti, kad vaikas namuose jaučiasi nugalintas, neįvertintas, galbūt stinga pasitikėjimo savimi, todėl darželyje nori atsigriebti ir parodyti savo galią. Pastebėjus tokį elgesį vertėtų ieškoti jo priežasties ir išsiaiškinti ko vaikas iš tikrųjų siekia.

  1. Ar reiktų pakoreguoti laisvalaikio leidimą su vaikais po darželio? Daugiau laiko skirti išvykoms ar ilsėtis saugioje namų aplinkoje?

Laisvalaikio leidimas po darželio labai priklauso nuo vaiko temperamento, elgesio ypatybių. Jei matote, kad mažylis po darželio trykšta energija, nenustygsta vietoje ar kaip tik pasireiškia pykčiai, prieštaravimai, tuomet geriau laisvalaikį praleisti aktyviai, kad vaikas galėtų išsikrauti. Jei matote, kad vaikas jūsų išsiilgęs, nori pabūti kuo daugiau laiko su jumis, tuomet galite užsiimti ramesne veikla, kartu pasigaminti kokį patiekalą, pažaisti. Turbūt svarbiausias dalykas – neperkrauti vaikų įvairiais būreliais, nes vaikai per dieną ir taip yra užimti. Taip pat svarbu stengtis kiek įmanoma labiau savaitgalį laikytis panašios rutinos kaip ir darželyje, panašiu metu valgyti, miegoti, nes dažniausiai pirmadieniais vaikams būna itin sunku sugrįžti prie nustatytos darželio tvarkos.

  1. Sakoma, jog visos vaikų ligos darželyje nuo streso, kaip reiktų jį sumažinti maksimaliai? Ir ar po ligos vėl laukia nauja adaptacija ar nereikėtų grįžimo sureikšminti ir akcentuoti?

Adaptaciniu laikotarpiu vaikai dažniau serga dėl streso, vykstančių pokyčių. Imuninė sistema labai susijusi su mūsų emocine savijauta, todėl natūralu, kad ligos šiuo laikotarpiu gali padažnėti ir to išvengti gali būti sunku. Taip pat darželyje jos ir plinta daug greičiau, nes vaikai dažniausiai būna dideliame kolektyve. Vienintelis būdas – stiprinti vaiko imuninę sistemą, neperduoti vaikui papildomo streso savo nerimavimu, neigiamu nusiteikimu darželio atžvilgiu. Būdamas namuose vaikas gali kažkiek atsigauti tiek fiziškai, tiek emociškai, todėl tokios “pertraukos” kartais yra į naudą. Pasveikus su vaiku vėl reikėtų prisiminti darželio dienos rutiną, taisykles, galima pirmą dieną vaiką palikti trumpiau, kad jis galėtų po truputį grįžti į darželio ritmą.

  1. Gal turite, kokių patarimų kaip mamoms nusiraminti, neperteikti streso vaikui ir su kuo mažiau streso priimti artėjančius pokyčius?

Svarbiausia vidinis nusiteikimas, paklauskite savęs ar jau esate pasirengusios paleisti vaiką pabūti atskirai nuo jūsų. Sumažinti nerimą gali padėti tam tikri “namų darbai”, atlikti norint surinkti kuo daugiau reikiamos informacijos apie darželį. Susitikite su būsimomis auklėtojomis, pabendraukite, išsiaiškinkite darželio taisykles, valgiaraštį, dienos veiklų planą, kokius daiktus reikia pasiimti į darželį. Papasakokite auklėtojoms apie savo vaiką, ką jis mėgsta, kas jį sudirgina, kaip geriausiai sekasi užmigti ar jį nuraminti ir pan. Aptarkite su auklėtoja pirmasias savaites darželyje, sužinokite, kiek laiko galėsite pabūti su vaiku, ar bus galimybė susisiekti su auklėtoja ir paklausti, kaip sekasi jūsų mažyliui. Išsiklausinėkite kuo daugiau klausimų, kad jaustumetės ramiai ir užtikrintai, tokiu atveju ir vaiko adaptacija bus lengvesnė.

 

Vaikų psichologė Simona Velikienė

Psichologės Agnės patarimai, apie mažylių darželį, ožiukus bei kitus aktualius reikalus

 

 

Dažnai artėjant kiekvienai naujai pradžiai ne tik tėvai, bet ir vaikai patiria stresą ir išgyvena įvairiausias emocijas. Kuomet artėja rugsėjis, daugelis mažylių pradės pažindintis su darželiu, kiti gal sulauks brolio ar sesės, dar kiti parduotuvėje iškels isteriją dėl negauto žaislo. Bet visos šios situacijos reikalauja tėvų pasiruošimo ir tinkamos reakcijos. Todėl šiandien į pačius aktualius klausimus, mums atsakys psichologė Agnė.

  1. Netrukus prasidės rudens sezonas, daugelis mamų pirmą kartą išleis mažylius į darželį. Kada būtų tinkamiausias amžius pradėti vaiką prie jo pratinti? Ir kaip tai daryti jog nebūtų streso nei tėvams, nei mažyliui?

 

Remiantis prieraišumo teorija, geriausia vaiką į darželį leisti nuo trejų metų, tačiau žinant šių dienų realijas, tikrai ne kiekviena šeima turi tokias galimybes.

Tačiau nepriklausomai nuo to, kokio amžiaus vaikus leidžiate į darželį, svarbu nepamiršti, kad jam reikia pasakoti, paruošti, kalbėtis ir nuteikti artėjantiems pokyčiams. Neturėkite iliuzijų, kad jie maži ir nieko nesupras: vaikui metai ar treji, jie abu yra pajėgūs suvokti, ką sako tėvai, jei suaugę tinkamai parenka žodžius.

Taigi, siekiant palengvinti mažylio adaptaciją darželyje, yra pateikiamos kelios rekomendacijos:

  1. Trumpas atsisveikinimas (kai vaikas nėra skubinamas; atsisveikinama vieną kartą, trumpai; greitai išeinama iš patalpos, bet „nedingstama“, kol vaikas nemato).
  2. Ritmas (atsisveikinimo tradicijos, pvz., bučkis, “mylu mylu”, “ate ate”; vaiko atvedimas kasdien tuo pačiu laiku, jei yra galimybė – atvesti turėtų kaskart tas pats žmogus; tinkamas laiko tarpo pasirinkimas – vedimo į darželį ir atsisveikinimo).
  3. Palaikymo žodžiai (tėvų šypsena, džiaugsminga nuotaika, pozityvios mintys apie darželį);
  4. Emocinis palaikymas (rami tėvų reakciją į vaiko riksmą, mušimą, puolimą ant grindų; tėvų ramybė, jautrumas, padrąsinantys žodžiai);
  5. Tiesos sakymas (tėvų nuoširdumas, duoto žodžio laikymąsis, nuoseklumas).

 

  1. Daugelis mano jog vaikų “ožius” reikia ignoruoti ir nekreipti dėmesio? Neva taip išmoks gražiai elgtis ir klausyti. Kokia Jūsų nuomonė? Ar tikrai reikia ignoruoti ir nesistengti suprasti vaiko?

 

Viena vertus, netinkamas elgesys turėtų būti ignoruojamas, tačiau stengtis suprasti vaiką yra būtina.

Pavyzdžiui, situacija vaikų žaidimų aikštelėje. Prieš susiruošiant eiti namo, vienas iš tėvų gali pasiūlyti, kiek kartų vaikas dar norės nučiuožti nuo čiuožyklos. Vaikui įvardinus skaičių, reikia garsiai skaičiuoti kiekvieną nučiuožimą ir vėliau užtikrintu tonu pasakyti: „Viskas. Jau nučiuožei X kartų, laikas namo“. Dažnais atvejais šią akimirką prasideda vaiko bandymai derėtis: „dar kartą“, „paskutinį kartą“. Suaugusiam nesutikus, atžala gali pradėti netinkamai elgtis (spardytis, verkti, bartis), tačiau tėvai turėtų atspindėti vaiko jausmus, parodant supratimą ir tuo pačiu nubrėžti ribas: „Suprantu tavo nusivylimą ir norą pabūti ilgiau, bet mes susitarėme. Tu pasirinkai X kartų čiuožti, tiek ir nučiuožei. Laikas namo“.  Svarbu nebijoti vaiko nepasitenkinimo išraiškų (ašarų; spardymosi; rėkimo, kad jūsų nemyli; puolimo ant žemės), nes tokiais būdais mažoji atžala tiesiog bando patikrinti tėvų ribas.

 

  1. Dažnai seneliai ar svetimi žmonės sako, jog kol nėra mamos šalia, vaikas auksinis. Bet kai tik į kambarį įžengia mama, vaikui visos emocijos persimaino ir tampa irzlesnis, dažniau kažkuom nepatenkintas. Kodėl taip yra? Ar mama tas uostas, kuriam patiki visas emocijas, ne tik gerąsias?

 

Jūs esate absoliučiai teisi. Vaikai prie mamų (arba tėvų, priklauso nuo santykių), tampa irzlesni, ima verkti ir reikšti nepasitenkinimą, nors iki tol viskas atrodė puiku. To priežastis, nes mama arba tėtis yra tas uostas, kuriam atžalos patiki visas emocijas, ne tik gerąsias. Prie to žmogaus, kuriam vaikas išlieja visas savo negatyvias emocijas, jis jaučiasi saugiausiai. Jaučiasi mylimas ir pripažintas toks, koks yra ir žino, kad bus suprastas, nepriklausomai nuo jo negatyvių jausmų ir net ne visada itin tinkamo elgesio.

 

  1. Ar reikia reaguoti į visas vaiko ašaras, padėti jam susigaudyti, kokias emocijas jis jaučia? Ar visgi pasakymas “ Paverks ir praeis” tinkamas ?

 

Žinoma, kad reikia reaguoti į visas vaiko ašaras. Vaikai (kaip ir dalis suaugusiųjų) vis dar nemoka pažinti savo jausmų, tad mūsų, tėvų, ugdytojų pareiga, išmokyti vaikus pažinti savo jausmus ir susivokti, kas su jais vyksta.

Tai įmanoma padaryti, atspindint jų jausmus perklausiant: „Ar teisingai suprantu, kad esi nusivylęs?“ „Ar teisingai suprantu, kad tau liūdna/ pikta/ skaudu?“ ir pan. Nereikia bijoti vaiko ašarų – nereikia ir tramdyti jų (pvz., „na neverk“), o verčiau reikėtų vaikui padėti susivokti, kas su juo vyksta – kokio jausmo išraiška ir yra minimos ašaros.

 

 

  1. Dažnai mamos patiria gėdą, kai vaikas parduotuvėje ar gatvėje gulasi ant žemės ir rėkia, jei kažko negauna. Kaip reiktų elgtis tokioje situacijoje mamai?

 

Natūralu, kad mamoms, kurioms yra svarbi aplinkinių nuomonė, tampa nepatogu, gėda, nejauku, apima beviltiškumo ir kiti jausmai, kai vaikas griūna parduotuvėje ant grindų. Tačiau reikėtų nepamiršti, kad būtent tėvai yra savo vaiko autoritetas, o ne visuomenė. Tad atsakius į klausimą, ar aš noriu išugdyti vaiką, ar pataikauti visuomenei, tampa daug lengviau išgyventi, kai atžalos bando suaugusiųjų ribas.

„Auksinio recepto“, kaip elgtis atitinkamoje situacijoje nėra, nes kiekviena situacija skirtinga. Tačiau tikrai žinau, kad negalima pataikauti vaiko netinkamam elgesiui. Tai yra, negalima pirkti pirkinio, kai prasideda „ožiukai“, jei apie minimą pirkinį nebuvo susitarta iš anksto. Kita vertus, visada reikia įsivertinti, ar analizuojami „ožiukai“ yra ribų bandymas, ar vaiko nuovargis, o gal alkio požymis? Pavyzdžiui, jei buvo sutarta nusipirkti „Kinder siurprizą“ ir ateinate į parduotuvę, kai vaikas yra alkanas bei nori miego, „Kinder siurprizą“ reiktų pirkti ir jam pradėjus verkti ar „ožiuotis“ dėl nieko. Tačiau, jei krenta ant grindų, kad nori žaislo apie kurį nebuvo susitarta ir „Kinder siurprizą“, kuris buvo žadėtas, o vaikas išsimiegojęs ir sotus, tuomet tikrai nebūtų protinga pataikauti.

Šių dienų vaikai turi be galo daug galimybių ir poreikių, nes pasiūla didžiulė, tad natūralu, jog ir nusivylimų jie turi daug daugiau nei ankstesnių kartų vaikai. Tad šiuolaikinių tėvų užduotis – padėti vaikams susidoroti su nusivylimu, nepasitenkinimu ir stresu, o ne pataikauti jiems, bijant visuomenės reakcijos.

 

  1. Kai kurie vaikai linkę muštis su kitais savo bendraamžiais. Nors nėra smurtaujama namie, nemato šio pavyzdžio niekur aplinkoje, bet kodėl jie taip elgiasi? Kaip su tuo reikėtų kovoti ir išmokyti jog taip daryti negerai?

 

Jokiu būdu ne kovoti. Kova iššaukia pasipriešinimą ir/ar keršto siekimą, kuris ir pasižymi smurtavimu, nemandagumu, skaudžiais žodžiais, įžūliais žvilgsniais, užgauliu atsisakymu bendradarbiauti. Vaikai keršto siekia, kai jaučia, kad su jais buvo pasielgta nesąžiningai. Jie siekia sąžiningumo, o jo nesulaukę, imasi netinkamo elgesio. Taigi, pirmiausia, susidūrus su minimu netinkamu elgesiu, kad ir kaip kartais gali būti sunku, tačiau neturėtumėte jaustis įskaudinti ar pikti (pvz., jei vaikas mamai pasako „aš tavęs nemyliu“, reiktų atskirti, kad tai netiesa. Tai greičiausiai tėra vaiko keršto siekimas, kai patiria nesąžiningumą.). Tokiu atveju reiktų neskaudinti vaiko, padėti vaikui jaustis mylimam, stengtis būti kuo sąžiningesniam, pastebėti ir įvertinti, kai vaikas prisideda.

O konkrečiai susidūrus su smurtine apraiška, pirmiausia reikėtų nuraminti įpykusį vaiką ir vėliau atspindinčio klausymo pagalba, leisti jam jaustis suprastam: „Suprantu, kad pasijutai, jog su tavimi buvo pasielgta nesąžiningai, tačiau…..“

Svarbiausia apsišarvuoti kantrybe, leisti vaikui rinktis ir leisti jam prisiimti atsakomybę už jo pačio pasirinkimus. Tėvai turėtų pateikti atžalai kelias logiškas alternatyvas, kad vaikas jaustųsi atsakingas už savo sprendimus ir būtinai leisti jiems patirti natūralias arba logines pasaekmes (p. s. sudaužius kaimynų langus, atimti kompiuterį, nėra nei natūrali, nei loginė pasekmė ).

 

 

  1. Vienas svarbiausių klausimų mamoms, kurios laukiasi jau antro mažylio. Kaip pirmagimį nuteikti šiam žingsniui jog išvengti pavydo?

 

Vienareikšmiškai pirmagimiai tikrai patirs „nukarūnavimo“ etapą, kai iš vienintelio, kuomet visas dėmesys (kurio būdavo daugiau ar mažiau, bet visas, kiek tėvai galėdavo skirti) buvo skiriamas tik jam. Tačiau šį etapą galima sušvelninti.

Pradėti kalbėti apie būsimą šeimos narį reikėtų jam esant įsčiuose. Rekomenduotina vyresnėliui rodyti, ką tėveliai turės daryti (keisti pampersus, žindyti), kaip rūpintis mažyliu ir paralelei vis priminti, ką tuometu veiks vyresnėlis. Kalbėti apie tai, kad dėmesys bus skirstomas abiems, kada ir kaip bus leidžiamas laikas su pirmagimiu. Pasakoti, kad mylėsite abu vienodai stipriai, bet skirtingai savo meilę išreikšite vienam ir kitam savo vaikui (juk mažesnį teks dažniau nešioti, čiūčiuoti, už rankos laikyti, pradedant pirmuosius žingsnius ir pan.).

Gimus antrąjai atžalai, su vyresnėliu reikėtų ir toliau kalbėtis: „nors mažąjį nešioju, čiūčiuoju dažniau, bet tai nereiškia, kad jį myliu labiau“. „Aš tave myliu ilgiau.“ „Suprantu, kad tu pasiilgsti laiko, kai mes buvom tik trise ir visas dėmesys buvo tik tau, bet dabar situacija pasikeitė. Mes visi mokomės paskirstyti/ priimti/ dalinti dėmesį“ ir pan.

Svarbu nepamiršti, kad vaikams nėra savaime suprantama, kas ir kaip vyksta, jiems viską nuolat reikia pasakyti, įgarsinti, parodyti. Taip išvengsite nereikalingų konfliktų.

 

Ir pabaigai, asmeniškai aš, niekada gyvenime neturėjau sunkesnio darbo už tarpusavio santykių kūrimą su vyru ir dukrytėmis, tačiau šio darbo atlygis (vaiko šypsena, apkabinimas, padėka, vienas kito palaikymas, supratimas, savalaikė kritika, paguoda bei rūpestis) nepaprastai didžiulis. Mano nuomone, pasistengti išties verta – rezultatas nuostabus! Linkiu ir skaitytojoms nepalūžti ir atminti, vaikų auklėjimas nėra duotybė, to mokomasi, o besimokant, būna ir klaidų. Svarbu jas atrasti, pripažinti ir nekartoti…

 

Agnė Vaiciukevičienė |

paštas: agne.vaiciukeviciene@gmail.com
Psichologinių konsultacijų kabinetas
Donelaičio g. 10, 3-17; Utena

Facebook: https://www.facebook.com/Psichologė-Agnė-Vaiciukevičienė