Kuomet laukiausi, mūsų šeimoje, jau kelis metus karaliavo mažas baltas šuniukas- Grantas. Nors jo veislė ganėtinai draugiški, bet šunys su charakteriu. Nežinau, kodėl, kada ir kokioms aplinkybėm, Grantas pradėjo nemėgti vaikų. Net nesakyčiau jog nemėgti, bet bijoti. Visuomet slėpdavosi, jei norėdavo prieiti, turbūt, bandydavo save apginti ir išgąsdinti urgzdamas ar šiepdamas dantis. Tad ir nėštumo metu, sulaukdavau klausimų, ką darysit gimus Gustui? Bet širdyje, aš tvirtai tikėjau Grantu ir žinojau, jis pamils Gustą taip, kaip myli mane ar vyrą. Mes pajėgsim jį suvaldyti ir apsaugoti savo mažylį. Na ir dabar jau skaičiuojame beveik metus, kaip mūsų namuose erdve dalinasi abu.
Pirmasis susitikimas, kaip jis įvyko? Skaičiau daugybę straipsnių, kaip pripratinti augintinį, prie besikeičiančio gyvenimo, kaip supažindinti su naujuoju „bandos” nariu. Radau ganėtinai įdomios informacijos jog šunį reiktų pratinti jau likus mėnesiui iki kūdikio gimimo prie aplinkos pasikeitimo. Na sakykime jeigu Jūsų šuo iki šiol miegojo su Jumis lovoje, tačiau gimus mažyliui- to nebenorite leisti, reikėtų pradėti atpratinti šunį palaipsniui, dar kol nėra namie kūdikio. O pirmasis susitikimas su mažyliu, turėtų įvykti taip, kad šuo grįžęs namo jau rastų naują draugą, o ne į jo ” teritoriją” atvesti naują narį. Mes šiuo patarimu pasikliovėme, noriu tikėti jog tai ir padėjo pamažu sudraugauti mūsų mažuosius padaužas. Visą laiką, kol gulėjau ligoninėje su vyru, Grantas svečiavosi tėvų namuose. O kuomet mes su mažyliu, jau įsikūrėme namuose, tėtis parvežė šunį. Vos įėjęs į namus, jis jau pajutau naują kvapą ir suprato, kad nebėra vienintelis namų karalius.
Kaip mums sekėsi? Neslėpsiu, pirmieji mėnesiai buvo sudėtingi tiek mums, tiek Grantui. Jam didžiausias stresas jog kartais pamirštame paglostyti, pamyluoti ar netgi įpilti vandens. Na bet mūsų namuose atsirado naujas bosas, pagal kurio poreikius šokinėjome visi. Mes su vyru jautėme įtampa, kai Grantas norėdavo prieiti pauostyti mažylį. Aš jausdavausi lyg pasimetusi jūroje, tarp plaukiojančio šalia ryklio, ir nežinodama, kada jis sugalvos pulti. O kai tik pakeldavau Gustą nuo lovos, ar kur padėdavau jo drabužėlį, Grantas iškart puldavo uostyti. Ir taip po mažu, galbūt, apsiprato su naujuoju šeimos nariu.
Noriu pasidalinti su Jumis, mūsų asmeniniais pastebėjimais ir kaip elgėmės jog netektų atiduoti augintiniu į kitus namus:
- Stengiamės visuomet parodyti, jog Gustas yra mūsų ” bandos” narys. Leisdavo šuniui uostyti jo drabužėlius, patalynę. Tačiau, kurį laiką visuomet laikėme atstumą ir neleidome jiems per daug kontaktuoti;
- Bandome padalinti dėmesį. Jeigu aš užsiėmusi su mažyliu, tuomet vyras žaidžia ar glosto Grantą, na ir atvirkščiai. Nenorėjome jog jis jaustųsi atstumtas ir pamirštas, dėl to mažo stebuklėlio mūsų namuose;
- Kuomet pradėjome labiau pasitikėti Grantu, leisdavome šiek tiek pauostyti rankytę, ar kojytę mažojo princo. Kai jis ją palaižydavo, gaudavo pagyrimą ir skanėstą;
- Reikalai pradėjo dar labiau gerėti, kuomet Gustas pradėjo primaitinimą. Košės likučiai keliaudavo į Granto skrandį. Tuomet būdavo labiausiai patenkintas. Jei duodavau gabaliukais valgyti, Gustas visuomet dalindavosi ir su savo draugu, o šis gražiai paimdavo siūlomą skanėstą iš mažos rankytės.
Tikiu, kad meilės ir dėmesio padalinimas, gali padėti susidraugauti su augintiniu, net jei ir jautė nuoskaudą ar pyktį vaikams. Tačiau visuomet mažylio saugumas pirmoje vietoje, ir Jūs turite išmokti pasitikėti šunimi, o jei negalite to padaryti, reikėtų pasvarstyti, apie kitas galimybes, o galbūt prieš pakeičiant namus, kreiptis pagalbos į šunų dresuotojus. Negaliu dar ir dabar sakyti, kad mano mažieji- geriausi draugai. Grantas dar privengia Gusto, kuomet jis ropinėja per namus, tačiau nebėra tos įtampos, kurią jautėme iš pradžių visi. Jei šuniukui kažkas nepatinka, jis apeina aplink Gustą didžiausią ratą ir laukia, kada bus pagirtas už savo kantrybę ir supratimą.
